Stacionarių ir besisukančių anodinių rentgeno vamzdžių panašumai ir skirtumai

Stacionarūs anodiniai rentgeno vamzdeliaiirbesisukantys anodiniai rentgeno vamzdeliaiyra du pažangūs rentgeno vamzdeliai, plačiai naudojami medicinos vaizdavimo, pramoninės apžiūros ir kitose srityse. Jie turi savų privalumų ir trūkumų ir tinka įvairioms taikymo sritims.

Kalbant apie panašumą, jie abu turi katodą, kuris skleidžia elektronus, kai elektros energija tiekiama per maitinimo šaltinį, o elektrinis laukas pagreitina šiuos elektronus, kol jie susiduria su anodu. Abiejuose taip pat yra spindulio ribojimo įtaisai, skirti valdyti spinduliuotės lauko dydį, ir filtrai, skirti sumažinti išsklaidytą spinduliuotę. Be to, jų pagrindinės struktūros yra panašios: abu susideda iš vakuuminio stiklo gaubto su elektrodu ir taikiniu viename gale.

Tačiau tarp dviejų tipų vamzdžių taip pat yra keletas esminių skirtumų. Pirma, stacionarūs anodai yra skirti žemos įtampos reikmėms, o besisukantys anodai gali būti naudojami žemos arba aukštos įtampos sistemose; tai leidžia naudoti aukštesnius energijos lygius esant trumpesniam ekspozicijos laikui, kai naudojama besisukanti įranga, nei naudojant stacionarią įrangą, kad būtų užtikrinta daugiau prasiskverbiančios spinduliuotės. Antrasis skirtumas yra tai, kaip išsklaido didelio intensyvumo spindulio generuojama šiluma – o pirmasis turi aušinimo briaunas ant korpuso, kad pašalintų šilumą iš sistemos veikimo metu per konvekciją; pastarasis aplink išorinę sienelę turi vandens apvalkalą, kuris sukimosi metu atvėsta dėl vandens cirkuliacijos per vamzdžius, greitai pašalindamas šilumos perteklių prieš sugadindamas bet kurį iš jo vidinių komponentų. Galiausiai dėl sudėtingų konstrukcijos ypatybių, tokių kaip vakuuminis sandarinimas ir į jo konstrukciją integruotos dinaminės mechaninės dalys, besisukantys anodai yra daug brangesni, palyginti su stacionariais anodais, todėl juos lengviau prižiūrėti ilgą laiką, nereikalaujant kitų praktikos. dažnai keičiant, stebėkite šiandien!